Autorius: admin

Kai kūnai mūsų susijungė Gimė vyksmas tavo vidujeKai alkanas ir tvirtas aš jaučiausi Meilė vis tenkino mane.Sužibės laukuose vėjas Pavasaris į šilumą pavirsPrisiminsiu tave nuogą Kai žiūrėjom vienas kitam į akis.

Ieškau vis tos, Kuri būtų arti širdies, Kad žodžiu nuramintų Kad suteiktų vilties O, meile!  Tu mano pasauli, Kaip man gyventi be tavęs? Kai supranti, kad tu esi, Ta, kuri, kuria rytojų. Dėl to ir gera man širdį, Kad tavęs ieškoti as nesustoju.

Gero apetito, Kai valgai mane. Gero ūpo, Kai žudai mane. Man jau visvien, Ar mylėsi mane ar ne.

Kas rytą keliamės anksti, Kad pasitikti ryto vėsąLaiko tekmėje, mes paprasti Dvikojai, plaukuoti sutvėrimai Viduje mes kalbam daug, Bet ar visa tai tiesa, ką mastom?Galbūt tenai kur mudu du Yra tiesa, valia ir meilė.

Ir laikas, ir tu, Ar jie abu? Ar atskirai?Juk mes abu, O aš ar tai tu?

Paprastume matau jaukumą, Dienų vingius ir posūkius staigius.Jaukume yra daug kas paslėpta, Kaip paslėptas laikas galvoje.Ši sąvoka net nežino kaip, Surasti nūdienos likimą.Saulėtam, smėltam pajūrį Aš kuriu savo ėjimą.

Būtis paskendusi laike Jau supa vėjas mano vėlę Kam tai tik pati pradžia Kam saldus dūmas lūpose Dėl to, kad esu dėkingas likimui Sau ir tau aš save dalinu Kiekvienos dienos ėjimui…

Kaip balerinos grakščios kojos, Šiltas vėjas laukuose, Myli ir tyli Rodo gyvenimą jums savyje Taip ir Kūrėjo meilė Rodo ir supa tave visada Tai vadinama gyvenimo gracija.

Laikas vis sukasi ratu, Nešdamas gyvybę į savo naują pradžia, Kai būna aplink tylu, Žinok, tai laikas tinklus audžia. Ne mirtis ir ne gimimas, jo vertė! Jo būtis tai naujas patyrimas jo bekraščiame name Sustingusios ir pavargusios Bekraščio laiko bėgime Laike! Saugok mūsų sielas, Taip kaip saugai tu pats save!

Laikas neša tave gyvenimo keliais Saulė, šildo savo spinduliais Noras gyventi begalinis, Kai laikas, tik tau išskirtinis Suvokiu, kas esu Žinau ir stebiu.