Kai skandinau liūdesį tyloje
Atspindžiai rodydavo mirtį
Kai buvau šalia tylos
Kildavo triukšmas
Gyvenimo kelias nelygus
Kreipiau dėmesį į svetimus
Gyvenau ne dėl savęs
O dėl kažko kito
Tirpau kaip tirpsta cukrus vandenyje
Ir vis ėjau, ėjau ir ėjau
Kai skandinau liūdesį tyloje
Atspindžiai rodydavo mirtį
Kai buvau šalia tylos
Kildavo triukšmas
Gyvenimo kelias nelygus
Kreipiau dėmesį į svetimus
Gyvenau ne dėl savęs
O dėl kažko kito
Tirpau kaip tirpsta cukrus vandenyje
Ir vis ėjau, ėjau ir ėjau
Kai mylės tava širdis
Ir kvėpuosi tu grynu oru
Kai kregždė skris
Kai saulė švies
Kai aš priglusiu šalimais
Ir mylėsi tu mane
O Saulele danguje
Daug eilėraščiū danguj
Lietumi eilės lyja
Mudu dviese sutemoj
Meilės laužą kuriam
Liepsnoja du aistringi kūnai
Šildo širdį geismo juosta
Kam tos dienos?
Vienišame uoste…
Dievo keliai nežinomi
Lemtis į priekį nenumatyta,
Samtis sriubos kasdieną
Kasdienė malda tavo lūpose.
Sujungtas laikas ir veiksmas,
Nustelbia vėlei tave.
Vėl skamba laukinis judimas
Sakant tai kas esmėje.
Nenusisuk, o Viešpatie, nuo sunkios žmogaus dalios
Nežudyk jo sielos.
Štai nurodyk kelią ten
Kur negėda būtų būti savimi
Ir taip trapus tas mano kūnad
Nustelbia gyvenimo gijas
Šaukia, vienišas likimas
Kas supaistys ką ten rodo Tas
Aukštybėse jis sėdi
Meile kasdien maitina mane
Saulės, ir šilto vėjo
Gaivos mano sieloje.
Suprasdamas kas tikra,
Aš einu savuoju keliu.
Daug sunkumų bepatyręs
Mokausi iš likimo pamokų
Gyvenimas vis skuba, o štai aš Įsikibęs į likimą, niūniuoju senąsias maldas
Kai aš jaunas buvau
Ir pilnas gyvybės
Linksmas dainas niūnevau
Apie laimingą jaunystę
Tik bėgantis laikas
Sustabdė mane
Supratau, kad gyvenimas
Tai viskas, tarsi kine.
Vėl krykščia kvailystė,
Jauna ir basa,
Tik kūnas suseno,
Ir tuomi pasaka baigta.
Kai kūnai mūsų susijungė
Gimė vyksmas tavo viduje
Kai alkanas ir tvirtas aš jaučiausi
Meilė vis tenkino mane.
Sužibės laukuose vėjas
Pavasaris į šilumą pavirs
Prisiminsiu tave nuogą
Kai žiūrėjom vienas kitam į akis.
Ieškau vis tos,
Kuri būtų arti širdies,
Kad žodžiu nuramintų
Kad suteiktų vilties
O, meile! Tu mano pasauli,
Kaip man gyventi be tavęs?
Kai supranti, kad tu esi,
Ta, kuri, kuria rytojų.
Dėl to ir gera man širdį,
Kad tavęs ieškoti as nesustoju.
Gero apetito,
Kai valgai mane.
Gero ūpo,
Kai žudai mane.
Man jau visvien,
Ar mylėsi mane ar ne.