Vienatvės dienos

Vienatvės ilgesys

Tų dienų kai buvau pilnatvėj

Sąranga praeities jausmų

Nežinau, kodėl, sieloje taip negera

Vis klausiu savęs ar gyvenu

Šėšėliai ir skausmas vėl gydo mane

Gyvenimas nelengvas man duotas

Galbūt medžiai pražysta tyloje

Galbūt, visa tai, tik vaidenas.

Žiema, žiemužė

Speigas surakina žemę,

Sninga patalais.

Stovi seniai besmegeniai,

Krykštauja sniege vaikai.

Viskas balta, visur šalta,

Vėjas šildosi ne čia,

Žiemužėlė vėl atėjo,

Pas mane ir pas tave 🙂

Naujas laikas

Naujas laikas, nauja tuštuma

Naujas briedis matos vazouojant Kuršių Nerija

Saulėtos dienos, vaikų klegesys

Alus, merginos ir taika

Gyvena meilė manyje

Gyva, kaip Mėnulis

Šviesi kaip Saulė

Ramybė mano ramuma

Kažkur toli ten kur savęs negirdžiu

Kažkur visi lekia,

Kažkur visi skuba.

Patrakę jie valgo,

Prigėrę jie guli.

Kažkur, ten toli, kur savęs negirdžiu aš

Kur balsas vis skrieja laukais,

Kada pagaliau atmerksi akis

Ramybei ir juokui, įdėsi dantis

Tikrumas viltis, laike išgaravo?

Ar Saulė nušvito?

Sužibo diena?

Kai, kraujas, to jauno gyvybe alsuoja

Tariu aš sau: Nebijoki ei tu

:judėt į priekį savuoju keliu.

Rytojaus nėra

Nebus jau vakar

Ir traukia tolyn dabartis

Neturiu aš nieko tik čia ir dabar

Rytojų tik spėti iš oro galiu

Nes ne kitur, o čia, aš dabar esu.

Kelias

Tamsumas naktų

Keistumas sapnų

Ir laikas vėl keičia viska

Dienoj ir tyrumoj aš vienas

Einu savuoju keliu

Vėl gyvenimas!

Girdžiu melodiją gyvenimo

Vėl tariu: aš gyvenu

Vėl šypsausi aš širdyje

Gyvuoju ir einu savo keliu

Ryžtas, vyksmas ir ten aš

Kur, sau niūksau ir svajoju

Kasgi gi jei ne aš

Savo gyvenimą dėlioju

Tu klausi kodėl?

Tu vis klausi kodėl

Dangus mėlynas

Eini tenai kur praėjimo nėra

Vėl staugia likimas

Vėl griaudžia perkūnas

Ar tuštumai tu lenksiesi, visada?

Neliūdėk

Jūs skaitysit mano eiles

O dangus verks

Jūs žiūrėsit į dangų

O ji šypsosis

Neliūdėk, visa kas bloga

Jau praeitį

Amžinybė ir meilė

Gyvybės viltį