O kam?

O kam? Ar tam?

Tave mylėjau?

Kad paskui tavęs nekest?

Ar dėl to aš ašaras liejau?

Kad pasilikti dėl (be) tavęs?

Likimas sunkiai žmogų stumia

Link juodvarnio senų dienų..

Beprotnamio langai raudoni.

Ar būsi su manim kartu?

Manyčiau taip.

Kai sako man, aš jos klausau

Kai liečia ji, murkiu kaip katinas

Kai saulė kyla, aš ja guodžiuos

Nakčiai atėjus, skraidau sapnuos.

Kai ryto svelksmas ir tyla

Kai gieda vieversys aukštai danguje.

Leidžiu sau ištiest sparnus,

Nugrimst į mėlyną padangę.

Tai paukštis sako man gerus

Linkėjimus iš paukščių tako

Kam man tai

Vis klausiu, vis ieškau aš savęs

Vėl žengęs žingsnį, į naujas erdves

Tai kam man laikas duotas su tavim

Galbūt todėl, kad mylėčiau aš tave

Kad meilė, vėl užlietų širdį

Kad būtų gera ir jauku

Tik prabudau aš iš šviesaus sapno

Atmerkiu akis – aplink tylu

Tyku

Saulės atokaitoj, tyku

Vėl vėjas glosto mano plaukus

Gyvenu tenai, nes suprantu

Kad gyvenimas tik vienas man duotas

Jaukumas širdyje, gardumas tų dienų

Kam saulė cukrus, kam keisti būdus

Supratęs vėl skaičiuoju aš aukštai

Kiek myli ar nemyli ji visai

Vienatvės dienos

Vienatvės ilgesys

Tų dienų kai buvau pilnatvėj

Sąranga praeities jausmų

Nežinau, kodėl, sieloje taip negera

Vis klausiu savęs ar gyvenu

Šėšėliai ir skausmas vėl gydo mane

Gyvenimas nelengvas man duotas

Galbūt medžiai pražysta tyloje

Galbūt, visa tai, tik vaidenas.

Žiema, žiemužė

Speigas surakina žemę,

Sninga patalais.

Stovi seniai besmegeniai,

Krykštauja sniege vaikai.

Viskas balta, visur šalta,

Vėjas šildosi ne čia,

Žiemužėlė vėl atėjo,

Pas mane ir pas tave 🙂