Save randu

Save randu laukuos, miškuos

Ten pasaką ramybė seka

Tarp medžių, girių glūdumos

Savęs man slėpti ten nereikia

Miestų platybės, industrinis chaosas

Ramybės stoka, asmenybės disbalancas

Ar rasi tu save tenai?

Kur laukas, pieva, kelias, upė?

Ar paklausysi tu tylos

Kur motina gamta, tau tyliai kužda

Nubusk, nubusk atmerk akis tu vėl

Gyvenk, gyvenk, suprask ir toliau eik!

Kova dėl savęs

Daug naktų praėjo

Daug dienų nugyvenau

Vėl laikas sustojo

Vėl rimta lemtis

 

Sau pasaką sekti pabodo

Einu keliu kaip vienišas vilkas

 

Saulės atokaitoj snaudžiu prisiminimuos

Save vėl gydau ir meldžiuos

 

Kam gi skirtas toks likimas

Kai gyveni tik dėl savęs

 

Ar gyventi nori tik kūnas

Ar aplink tavęs nieko nėra?

 

Neradai dar Dievo savyje?

Nepajutai pilnatvės žmoguje?

 

Ar tik tai kas supa ir yra tik tam?

Kad gyventi ir nutilti su visam?

Grožis

Gražu miške

Ten paukščiai čiulba

Ten žydi gėlės ramumoj

Ir gera ten mintis padėti

Kai guli vienas tylumoj

Gražu mintį save atrasti

Gražu žiūrėti ir tylėti

Ten kur grožis ramybėj skendi

Kur mano sielos tikri namai

Ten grožis, geris ir dorybė

Ten gi gyvenimas pilnumoj

Banguoja

Banguoja mintys

Vėjelis pučia

Pavasaris čiulba

Vėl žydi jisai

Sau juda, linguoja

Sau čiauškia gražiai

Su saule vėl kyla

Su lietumi plaukia

Pavasaris atėjo

Viskas sužydėjo

Žiedais linguoja medžiai

Ir aš kartu

Pavasario meilė vėl žybsi

Ten aš ir tu

Likimo gijos

Ataidi lemtim

Sugrįšta rimtim

Kas ėjo

Nuėjo

Kas krito

Tas kilo

Vėl saulė švietė

Vėl duona kvepėjo

Vėl ašaros biro

Vėl tave mylėjau.

Kas supras

Kas supras saulę, lietų danguje

Kas laikys šviesą savo delnuose.

Galbūt tik tie, kurie žino kas yra

Tikroji šviesa iš širdies gelmių

Meilę puoselės tenais

Dalins ją vargšams ir visiem

Ieškos gi tų kuriems sunku

Gydys jų sielos žaizdas, meilės stabūklu

Ir aš jaučiu, kad tiktai meilė

Kad tiktai ji, apgaubs, paguos ir nuramins.

Todėl kaip vaikas, nerūpestingas

Aš šypsaus ir kalbu su meile širdimi

Širdies kalba, tiesiausias kelias

Prie to, kas esi ištikrųjų, pats tu

Smagiai jaučiuosi kai ta meilė

Apima ir guodžia vėl mane

Prisiminimuos

Vienatvėj likau aš

Ta, kuri buvo seniai išėjo

Dienos nemielos man be jos

Prisiminimai dar vis glosto širdį

Bet ar Mylėjai tu mane?

Ar tai tik trumpas flirtas ir aistra?

Ar žinai, kad vis dar nešioju tave širdyje

Toks vienišas ir silpnas

Lyg tai kas buvo nepasikartos

Tai, kas buvo jau pražuvo

Galbūt tik širdgėla kamuos

Žiūrint į tave, prisiminimuos

Pavasaris

Kai bunda jausmas širdyje

Vėl pavasaris atėjo

Sužydės gėlės laukuose

Čiulbės paukščiai giesmę savo

Bunda ir budina lietus

Žemė gyvastį pagavus

Einam ten kur vyturys

Giesmę pavasario čiulbena