Bejėgis ufonautas

Minčių išraiškoj esi žmogus?

Štai žodžiai tavo it žveries skamba

Tempi tu grobį į namus

Ar sielos tau dėl to neskauda?

Žmogus sutvertas, kad mylėt

Per amžių Dievuje esėt

Kam paikas noras nusidėt,

Kas sąlygas tau stato?

Ar žmogumi vadintis tu gali?

Kai guli motinos širdis ant stalo??

Tau visko noris, tau visko reik,

Tik atsibudus tau bent minutei,

Kad pamatytum, tavo kūno antspaudai,

Tik Mažiuko vabalėlio…

Didžiu vis tu save laikei

Ėjai per žmonių galvas.

Tik štai priėjęs finišą supratai,

Kad tu bejėgis ufonautas…

Vėl kurk

Tyloje rašau eiles

Kuriu, kaip biednas poetas

Eilės apie laikus milžinų

Eilės juodu ant balto…

Poeto dalia, tyloje sustingus

Ar čia pasigert, ar kur dingus?

Ne, tariu aš sau

Nei šio, nei kito…

Tiesiog kurk, ir ilsėkis

Eilėse paskesk,

Kančią, išspjauk

Į eilių karą išeik

Taupyk jėgas, supratimui

Kad tavo eilės gydo

Kai skaitau, jas vėl išnaujo

Naujo ryto….

O kam?

O kam? Ar tam?

Tave mylėjau?

Kad paskui tavęs nekest?

Ar dėl to aš ašaras liejau?

Kad pasilikti dėl (be) tavęs?

Likimas sunkiai žmogų stumia

Link juodvarnio senų dienų..

Beprotnamio langai raudoni.

Ar būsi su manim kartu?

Manyčiau taip.

Kai sako man, aš jos klausau

Kai liečia ji, murkiu kaip katinas

Kai saulė kyla, aš ja guodžiuos

Nakčiai atėjus, skraidau sapnuos.

Kai ryto svelksmas ir tyla

Kai gieda vieversys aukštai danguje.

Leidžiu sau ištiest sparnus,

Nugrimst į mėlyną padangę.

Tai paukštis sako man gerus

Linkėjimus iš paukščių tako

Kam man tai

Vis klausiu, vis ieškau aš savęs

Vėl žengęs žingsnį, į naujas erdves

Tai kam man laikas duotas su tavim

Galbūt todėl, kad mylėčiau aš tave

Kad meilė, vėl užlietų širdį

Kad būtų gera ir jauku

Tik prabudau aš iš šviesaus sapno

Atmerkiu akis – aplink tylu